Nors kelionę planavau jau senokai, bet artimiesiems pasakiau tik likus kelioms dienoms iki išvykimo. Tėvai labai jaudinosi, kad vykstu viena, kad tiek daug kilometrų, kad nakvosiu gana laukinėmis sąlygomis. Artimiausi draugai sužinojo šiek tiek ankstėliau, visi labai palaikė, daug klausinėjo, davė patarimų.
Pakalbėkime apie kuprinės turinį: ką pasiimti buvo geriausias sprendimas, o kas tapo tik papildomu svoriu?
Kuprinės pakavimas visada yra labai atsakingas momentas. Likus savaitei iki žygio pradėjau dėliotis daiktus į vieną vietą, tai atnešdama kažką naujo, tai išimdama. Turėjau dvi galines dviračio kuprines ir vieną vairo kuprinę. Vieną kuprinę praminiau „ūkine“, kur dėjau visą „virtuvę“, čiužinuką, higienos dalykus, o antra kuprinė buvo rūbams ir miegmaišiui. Nepanaudojau kelionėje tik mini kuprinytės (kumščio dydžio). Žinoma, tokiose kelionėse galima neimti kavinuko, turistinės dujinės, keptuvėlės ir mini puodo. Tačiau man jie pasiteisino ir pravertė – šaltą naktį ir viriau karštą sriubą, ir šildžiausi, ir net džiovinau daiktus.
Kokie pagrindiniai šio žygio skaičiai – kiek dienų truko kelionė, kiek kilometrų iš viso numynei ir koks buvo tavo dienos rekordas?
Iš viso mynimas truko 12 dienų, vieną dieną poilsiavau sesers vyro sodyboje prie pat sienos. Nuvažiuota 1285 km, gryno mynimo laikas – 75 valandos. Kasdien tekdavo numinti bent 100 km, paskutinę dieną įveikiau ir 130 ir tai jau mano asmeninis rekordas.
Ar maršrutas buvo suplanuotas iki smulkmenų, ar palikai vietos improvizacijai bei neplanuotiems sustojimams?
Turėjau maršrutą, kuris yra viešai prieinamas norintiems, tačiau pasikoregavau pagal save. Pavyzdžiui, antrą dieną kėliausi iš Uostadvario į Nidą, o daug kas mina iki Klaipėdos, tada tik į Nidą arba Nidą išvis aplenkia. Dar improvizacija įvyko kai užsukau į sodybą pailsėti, teko padaryti nepilnų 10 km nusukimą per miškus. Kita improvizacija buvo netyčinė, kai pasitaikė ypač geras kelias, palankus vėjas ir nuskuodžiau link Vilkaviškio vietoje Kudirkos Naumiesčio. Bet nuo to tik daugiau kilometrų teko paminti, tokios klaidelės brangiai kainuoja.
Kuri Lietuvos vieta tave labiausiai nustebino ar pakerėjo grožiu?
Praktiškai visur buvau buvusi anksčiau, bet ypatingai gražu Zarasų, Biržų kraštuose dėl ežerų, kalvų.
Su kokiais didžiausiais iššūkiais teko susidurti kelyje (orai, gedimai, nuovargis) ir ar buvo akimirka, kai norėjosi viską mesti?
Sunkiausia psichologiškai buvo kai gavau kojos traumą. Ties kulkšnimi trečios dienos ryte sutino, skausminga, vėliau pamėlynavo. Tai vis galvojau dabar tai į Skuodo priėmimą vyksiu, tai Mažeikių. Nes labai neramu buvo ir tikrai galvojau, kad kelionę teks nutraukti ir grįžti namo autobusu. Bet minant neskaudėjo, tik einant, tai išvada viena – reikia minti toliau. Dviratis nepavedė, nuovargis neišgąsdino.
Kaip tave pasitikdavo vietiniai žmonės? Ar patyrei netikėtų susitikimų ar smagių kuriozų?
Pasvalyje taip norėjau valgyti, sustojau kavinėje, tai net keturiese apstojo ir pradėjo visko klausinėti, tai dar valandą teko pakentėti be maisto. Dar kažkuriame mieste vietinis siūlėsi nupirkti saldainių, kai sužinojo, kiek nuvažiavau. Buvo ir gilių pokalbių. Vienas su sunkia liga sergančiu jaunuoliu, prižiūrinčiu kempingą, jis taip pat važinėjasi dviračiu. Kitą dieną jis man pasakė, kad šiandien numins su dviračiu šimtą kilometrų, nes aš jį įkvėpiau.
Ką ši kelionė tave išmokė apie tave pačią ir apie Lietuvą?
Man tai buvo kelionė į save, po netekties imi į daug ką žvelgti kitaip. Žinau, kad esu ištverminga ir ryžtinga. Galiu save pavadinti drąsia, nes miegoti palapinėje vienai miške, prie apleistų fermų, soduose ar tiesiog laukuose man nėra baisu. Man nebaisu ir lietus, vėjas ar šaltis. Moku susitvarkyti ir pasirūpinti savimi.
Lietuva yra visokia. Pamačiau nerimą keliančių dalykų, kad praktiškai nuo Pabradės iki Eišiškių lietuvių kalbos nedaug išgirsi – vien lenkai, baltarusiai. Pamačiau išpuoselėtas bendruomenes, kurios gražina, myli savo aplinką, ir tokių, kur jokio rūpesčio aplinka nepamatysi nei pajausi.
Ką patartum žmogui, kuris svajoja apie panašų iššūkį, bet vis nesiryžta žengti pirmo žingsnio?
Pradėti nuo mažo žingsnelio. Nes vienas kinų išminčius yra pasakęs, kad „Tūkstančio mylių kelionė prasideda nuo pirmojo žingsnio“. Aš esu laiminga, kad pirmuosius žingsnius tokių kelionių žengiau su savo vyru, jis daug ko mane išmokė. Daug stebėti kitų žygius, pasirinkti atsakingai inventorių.
Kokia viena akimirka iš šio žygio išliks atmintyje visam gyvenimui?
Tokių akimirkų daug. Gal ta akimirka, kai gyvybei grėsė didelis pavojus ir pajaučiau, tarsi mane kažkas sulaikė nuo virtimo ir pakliuvimo po mašinos ratais. Tokiose situacijose aiškiai suvoki, kad prarasti budrumo nevalia niekada. Išliks atmintyje ir tie rytai palapinėje, kada prabundi gaiviame ore, čiulbant paukščiams, pasidarai kvapnios kavos ir mėgausiesi rytu.
Koks kitas maršrutas jau kirba tavo galvoje?
Camino Lituano maršrutas dviračiu skamba įdomiai, gal net pavyktų įgyvendinti. Tektų antrą kartą pabuvoti Žagarėje, kur yra šio kelio pradžia. Na dar ir aplink Šilalės rajoną būtų visai įdomu, čia jau ieškočiausi ir kompanijos. Arba susidaryti dviračių maršrutą, kad aplankytum visus Šilalės rajone esančius piliakalnius. Planų yra, nors vežimu vežk.
Ačiū už interviu.
